Kolekcionuoja ne daiktus, bet įspūdžius ir patirtis

„Smagu keliauti, kai kelionių neriboja laikas, o maršrutas priklauso nuo mūsų pačių“, – džiaugsmingai apie savo gyvenimo būdą pasakoja Teresa BARTAŠEVIČIŪTĖ. Po Liūto ženklu gimusi mergina, per kelerius metus išmaišiusi pusę pasaulio, nestokoja nei drąsos, nei pasitikėjimo savimi bet kokioje situacijoje.

Keliauja nuo jaunystės

Šiuo metu savo vaikystės draugą Indonezijoje lankanti ir šiltais bei saulėtais paplūdimiais besimėgaujanti Teresa savo kelionių maratoną pradėjo labai seniai.

„Kelionės mane traukė nuo jaunystės. Dar būdama paauglė autostopu keliavau aplink Lietuvą, norėdama pamatyti ir atrasti mūsų išties gražios šalies stebuklus.

Pabaigusi vienuoliktą klasę ir vos sulaukusi 18 metų, per vasaros atostogas susikroviau kuprinę, susiradau bendramintę ir teturėdama vos 100 eurų (dabar tai atrodo neįtikėtina suma!) mėnesiui vėlgi autostopu iškeliavau į nuostabią kelionę aplink Europą.

Aplankiau aštuonias šalis, susipažinau su kitokia kultūra ir kas svarbiausia – sutikau dešimtis nuostabių, nuoširdžių ir gerų žmonių, kurie mane išmokė tikėti kitais žmonėmis ir jų gerumu, o ne visur matyti tik priešus.

Ta pati istorija kartojosi ir baigus dvyliktą klasę prieš išvykstant gyventi į Vilnių“, – pasakoja mergina.

Rinkosi mokslus Lietuvoje

Jau vidurinėje mokykloje marketingo sritį mėgusi Teresa pabaigusi mokyklą įstojo į Vilniaus kolegiją. Ji pasirinko koncentruotas reklamos studijas Reklamos vadybos vakariniame skyriuje.

„Norėjau studijuoti, o tam, kad save išlaikyčiau, privalėjau dirbti dienomis, todėl pasirinkau vakarines studijas. Tuo metu tai atrodė idealus variantas tarp mano mylimo meno (esu baigusi Kėdainių dailės mokyklą) ir kapitalizmo.

Ir man sekėsi tikrai puikiai. Mėgau savo studijas, nes mane supo subrendę mokiniai ir lankstų grafiką suprantantys dėstytojai.

Nedrįstu ir nenoriu prieštarauti, jog universiteto ar bet kokios kitos įstaigos pasirinkimas tolimesniems mokslams nėra teisingas kelias ir, mano nuomone, jis yra tiesiog būtinas nemažai profesijų, kaip pvz. medicina, teisė, kalbotyra ir t.t.

Mūsų kartos problema yra ta, jog pabaigę universitetą mes dažnai pradedame savo gyvenimą su milžiniškomis skolomis. Ir netgi jei gimėme sėkmingi ir mūsų tėvai gali išlaikyti mus, kol baigsime universitetą, technologijų dėka, beprotiškai greitai besikečiantis pasaulis padaro mūsų žinias, įgautas universitete per 3–4 metus, pasenusiomis ir nebegarantuoja tokio paprasto kelio į gerai apmokamą darbą“, – savo nuomonę dėsto Teresa.

Kolegiją iškeitė į Londoną

Tačiau po metų pašnekovė nusprendė emigruoti į Londoną, kur prasidėjo labai intensyvus ir pilnas nuotykių gyvenimas – vienas iš geriausių, kaip tikino pati, jos gyvenime sprendimų. Po šitiek savarankiškų kelionių persikelti gyventi į naują šalį, visiškai be pažįstamų merginai atrodė visiškai normalu ir visai nebaisu.

„Žinoma, mano artimiesiems nepatiko, jog nepabaigiau kolegijos, tačiau mano vidinis smalsumas buvo stipresnis už kitų nuomonę, nes kas gi kitas, jei ne aš, nugyvens mano gyvenimą?

Pirmieji treji metai Londone priminė karuselę. Tobulindama anglų kalbą iš pradžių dirbau įprastus emigrantams darbus, kurie man leido turėti tiek atostogų, kiek pageidavau ir, žinoma, joms susitaupyti, kas Lietuvoje tiesiog neįmanoma.

Greitai susipažinau su šimtais žmonių iš visų įmanomų pasaulio kampelių su be galo įdomiomis gyvenimo istorijomis, kurios retai kada atitiko Lietuvoje priimtinoms visuomenės normoms (aš nieko neteisiu, jos jau keičiasi, bet būtent masinės emigracijos dėka!). Tačiau visi mano nauji draugai turėjo bendrą bruožą – buvo aistringi keliautojai kaip ir aš.

Per šiuos trejus metus kartu su jais pabuvojau dar neaplankytose Europos šalyse. Vienoje šalyje stengdavausi praleisti bent mėnesį, kad turėčiau laiko iš arčiau susipažinti su vietiniais ir suprasčiau jų kultūrą. Taip pat aplankiau Šiaurės Afriką.

Gyvenau 100 procentų džiaugdamasi kiekviena jaunatviško gyvenimo akimirka ir išmokau būti dar tolerantiškesnė aplinkiniams, nes kiekvienos šalies kultūra išmokė mane suprasti, kokie istorijos įvykiai turėjo įtakos vienai ar kitai šaliai ir kodėl žmonių elgsena kartais atrodydavo gana keista“, – tikina 27-erių metų keliautoja.

Dirbo, ką sugebėjo

Tačiau tikriausiai kiekvienam, beskaitančiam šią istoriją, kyla klausimas – kaip jauna mergina, neturinti pastovaus darbo, galėjo sau tai leisti.

„Tuo metu norėjau patirti viską, ko dar nebuvau patyrusi, kai mano smalsumas buvo pačiame karščiausiame taške, ir atrodė normalu šiek tiek atidėti įprastą karjeros kelią.

Niekam neįsipareigojusi galėjau keisti darbus kada panorėjusi, tad vos šiek tiek susitaupiusi išlėkdavau kažkur, o pinigams pasibaigus grįždavau atgal į Londoną.

Kadangi norint pažinti šalį turi gyventi kaip vietinis – niekad nesinaudojau viešbučių paslaugomis ir tai man leido sutaupyti pinigų. Gyvenau su vietiniais – draugais, su kuriais susipažinau Londone, arba susirasdavau tokių per tarptautinį keliautojų klubą „Couchsurfing“, – pasakoja Teresa.

Kelionė, pakeitusi gyvenimą

Karuselės periodas merginai tęsėsi iki vieno lemtingo įvykio – viena jos geriausių draugių lietuvė Indra Londone ištekėjo už boliviečio Marcelo, jau 10 metų gyvenančio Londone.

„Jaunavedžiai po vestuvių nusprendė važiuoti į Pietų Ameriką aplankyti vyro giminių ir, kaip bebūtų keista, pasikvietė ir mane.

Kadangi mane visada traukė ugninga lotynų kultūra, sutikau nė nemirktelėjusi. Visi kolektyviai nusprendėme, jog neapsistosime viename mieste, bet keliausime nuo Šiaurės Brazilijos link miestelio, kuriame gyvena draugės vyro giminės.

2013 metais Pietų Amerikoje praleidau 10 mėnesių ir ši lemtinga kelionė iš esmės pakeitė mano gyvenimą“, – sako mergina.

Patyrė daug įspūdžių

Teresą, Pietų Amerikoje susipažinusią ne tik su turistinėmis vietomis, bet ir su mažais kaimeliais ir gyvenvietėmis, sužavėjo nuostabi gamta ir atsipalaidavę, draugiški žmonės. Šimtus nuotykių patyrusiai merginai neužtektų mėnesio kalbėti apie įspūdžius, tačiau įsimintiniausias akimirkas pašnekovė paminėjo.

„Norėdama susipažinti su Pietų Amerikos istorija, prieš išvažiuodama perskaičiau Eduardo Galeono knygą „Open Veins of LAtin America“, kuri mane išmokė beprotiškai sudėtingos kontinento istorijos, įskaitant okupaciją, vergystę, žudimus, plėšimus, ar net šiuo laiku Vakarų pasaulio kišimąsi į jų ekonomiką. Tačiau tai nė kiek nepakeitė mano noro ir troškimo keliauti ir susipažinti su šia šalimi iš arčiau.

Atvažiavome į Salvadorą kaip tik garsiojo karnavalo metu (Salvadoro karnavalas antras pagal dydį po Rio de Žaneiro), kurį aplanko apie 5 milijonus žmonių.

Žmonių buvo šitiek daug, kad šokti kartu su minia buvo beveik neįmanoma.

Didelį įspūdį paliko apsilankymas nuostabiame Chapata Diamontina nacionaliniame parke ir pasakiško grožio šaltiniai bei kriokliai. Nustebino ir vietiniame kaimelyje kiekvieną vakarą gyventojų rengti šou – puiki alternatyva Salvadoro ar Rio karnavalui“, – pasakoja mergina.

Rio miestas pasirodė pernelyg brangus (baltieji už viską dažnai moka daug daugiau nei vietiniai) ir purvinas, gavome pasiūlymą išvažiuoti į Paracy miestelį ir paplaukioti jachta su milijonieriumi brazilu Chrisu, kuris, pasirodo, ta pačia jachta yra apkeliavęs aplink pasaulį.

Chrisas, nors apiplaukęs pasaulį ir turtingas, tačiau buvo be galo paprastas ir draugiškas 35 metų vyras. Jis priėmė mus paplaukioti nuostabaus grožio Paracy pakrantėmis, mokė buriuoti, nuplaukėme iki artimiausio žvejo nusipirkti šviežios žuvies, kurią išsikepėme ant grotelių vakarienei ir šnekėjomės vakarais apie mūsų ir jo nuotykius. Nuostabiausia būdavo įšokti į vandenį naktimis, kai tam tikros rūšies planktonai šviesdavo aplink mūsų kūnus lyg žvaigždės“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Ate, Brazilija! Labas, Paragvajau!

Po dviejų mėnesių pilna įspūdžių Teresa privalėjo atsisveikinti su tropikų Brazilija. Kitas jos kelionės taškas buvo Paragvajus – viena iš labiausiai neapkeliautų Pietų Amerikos šalių, kuri merginą pasitiko beprotišku karščiu.

Vienas įsimintiniausių įvykių čia buvo, kai šiek tiek naiviai ir nelegaliai kirtome Paragvajaus ir Bolivijos sieną: išsinuomoję krovininio laivo kajutę ir taip netradiciškai aplankydami mažus kaimelius, kurie pasiekiami tik ta upe ir tik tuo laivu, judėjome Bolivijos sienos link.

Niekada nemačiau įspūdingesnių saulėlydžių ir gamtos nei Pantanal arejoje!

Po trijų dienų pagaliau atvykome į pasienio miestelį, kuris, pasirodo, tėra… kaimelis vidury niekur… ir ten nėra jokios sienos: kaimelį supa laukinės pelkės, pilnos krokodilų.

Tik atvykę sužinojome, jog pasienis su Bolivijos siena buvo šalies viduryje, nes visa šiaurinė Paragvajaus dalis negyvenama ir yra beveik kaip dykuma.

Mūsų vienintelė išeitis buvo grįžti tuo pačiu laivu į miestą, iš ten sėstume į autobusą ir kirstume sieną. Tačiau autobusas atkeliautų tik po dviejų savaičių dėl Velykų atostogų, todėl buvo gaila iššvaistyti tiek laiko kai, rodos, Bolivija buvo vos už poros kilometrų.

Bevaikštant ir besprendžiant ką daryti išgirdome vietinio šūksnį. Jis pasiūlė kirsti sieną jo laiveliu, nes esą pažįsta Bolivijos armijos darbuotojus, saugančius artimiausią sieną ir galėtų sutarti dėl mūsų reikaliuko. Sutikome. Pasiekę armijos bazę, toliau džipu per Pantanal nacionalinį parką nuvažiuotume iki artimiausio miestelio, kuris buvo oficiali Bolivijos ir Brazilijos siena.

Nors ir nepigus, šis planas atrodė įgyvendinamas ir sutaupantis mums daugybę laiko. Viskas baigėsi gerai, išskyrus tai, kad boliviečiai ant Brazilijos sienos iš tikro nieko nežinojo apie visą šitą reikalą ir skyrė mums 50 dolerių baudą už nelegalų sienos kirtimą. Tai kainavo mums nemažai nervų, nes ir kelionė atsiėjo nepigiai – apie 200 dolerių už 100 km“, – įsimintiniausią istoriją pasakoja Teresa.

Planuoja grįžti kitąmet

Bolivijoje daugiausia laiko praleidusią keliautoją labiausiai sužavėjo šio įstabios šalies turtai: senovinė Majų ir Actekų kultūra bei „Motinos gamtos“ judėjimas.

„Bolivija pilna gamtos stebuklų – nuo druskos dykumos Uyuni, aukščiausio pasaulio ežero Titikakos, įstabaus aukštos amplitudės miesto La Paz, seniausių pasaulio sidabro kasyklų Potosi, senovinės Actekų šventyklos ar atogrąžų pradžios Las Yungas, kurį pasiekti galima tik garsiuoju „Mirties keliu“.

Ši šalis visad išliks mano širdyje kaip viena iš įdomiausių ir įspūdingiausių pasaulio vietų, kada nors aplankytų gyvenime. Planuoju ten grįžti kitais metais“, – įspūdžiais dalijasi mergina.

Tapo pietų amerikiete

Po 10 mėnesių, praleistų Pietų Amerikoje, pramokusi ispanų kalbos, susiliejusi su vietine kultūra ir paskutinę naktį prieš išvažiuojant namo žiūrėjusi į horizontą bei jautusi esanti labiau pietų amerikiete nei europiete Teresa manė, kad nebesugebės prisitaikyti prie kultūros, kuri ją pagimdė.

Per savo keliones išbandžiusi įvairiausias transporto priemones – autobusus, traukinius, laivus, maršrutinius autobusus, automobilius, motociklus, dviračius, o kalnus įveikusi pėsčiomis, mergina nesigaili ir nenorėtų pakeisti nė vienos savo gyvenimo akimirkos.

„Visos kelionės sustiprino mano emocinį intelektą, išmokau prisitaikyti prie nežinomybės ir visiškai naujų gyvenimo situacijų be galo greitai. O grįžus į Londoną buvo išties sunku. Subrendau kaip asmenybė, o tai yra ypač vertinama darbdavių savybė“, – tikina į Londoną grįžusi pašnekovė.

Atėjo laikas keistis

Kelionių įkvėpta mergina suprato, kad atėjo laikas keistis – Teresa pagaliau nori tapti asmenybe, kuria visad svajojo būti.

„Stojau į reklamos studijas Londono universitetuose: mane priėmė visi penki, į kuriuos stojau (Anglijoje galima stoti daugiausia į 5). Tai buvo džiugios naujienos, tačiau dėl tam tikrų barjerų su dokumentais mano studijų paskola nebuvo patvirtinta (Anglijoje studijos kainuoja £10 000 per metus), tad teko atsisakyti visų pasiūlymų.

Vis dėlto nepasidaviau – nusprendžiau, kad jei negaliu studijuoti universitete, tuomet pasinaudosiu valstybės mokymosi darbe programa „Apprendiships“. Nusprendžiau lankyti marketingo kursus, kurie ne tik labiau įkandami, bet ir pateikiami naujesnėmis žiniomis bei pripažįstami visame pasaulyje. Ir štai – tapau tos kompanijos marketingo vadove, atsakinga už tris skirtingus gamintojus. Taip pat turėjau komandą, su kuria darbo tikslais keliavome po Europą“, – sako pašnekovė.

Įkūrė savo verslą

Vos 26 metų mergina, pasiekusi galbūt daugiau nei kiti tokio paties amžiaus žmonės baigę aukštuosius mokslus, visad buvo be galo versli, todėl nusprendė palikti šį darbą ir kartu su drauge programuotoja įkurti savo interneto svetainių kūrimo ir „Digital“ marketingo verslą „Aim up“.

„Niekad nenustoju mokytis. Kadangi mūsų verslas yra technologijų srityje, o ji keičiasi be galo greitai, tikiuosi, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms pasiseks „prasimušti“ ir išpildyti savo svajonę – dirbti iš bet kurio pasaulio krašto“, – viltingai kalba Teresa.

Patenkinta savo gyvenimu

Pasirinkusi tokį gyvenimo kelią, taip ir nebaigusi universiteto/kolegijos Teresa yra be galo patenkinta ir mano, kad sukūrusi šeimą nebeturės tokių galimybių ir progų keliauti.

„Daugelis tėvų privalėtų suprasti, kad egzistuoja daugiau negu vienas visuomenės primestas gyvenimo būdas ir leistų savo vaikams tapti tuo, kuo jie nori, o ne tėvų neįgyvendinta svajone.

Savo mokyklos gyvenime turėjau tiek sovietinių laikų mokytojų, kurie būtent žlugdė mokinių moralę, tiek nuostabių šviesuolių, ypač norėčiau paminėti mano Šviesiosios gimnazijos auklėtoją Rasą Jėckienę, kuri palaikė visus mano gyvenimo sprendimus, buvo nuostabi, supratinga mokytoja, kuri mus mokė ne tik informacinių technologijų, bet ir pasitikėjimo savimi. Ačiū jums, Rasa!

To paties linkiu ir Kėdainių jaunimui – tikėkite savimi ir savo nuojauta. Jūs esate savo gyvenimo kalviai, tad nugyvenkite jį taip, kad pažvelgus atgal nereiktų gailėtis, kad nepadarėte to, ko giliai širdy troškote“, – sako gebėjimą įkvėpti turinti mergina.